Kodėl Baltijos šalių infliacija įkaista labiau nei Vokietijos prie vienos ECB palūkanų normos
Lietuvos suderinta infliacija siekia beveik 5 %, o Vokietijos – mažiau nei 3 %, ir tai prie to paties centrinio banko. Skirtumas yra struktūrinis ir bene aiškiausiai parodo euro problemą: „vienas dydis netinka niekam“.
Euro zona turi vieną pinigų politiką. 2026 m. birželio 17 d. Europos Centrinis Bankas visiems nustatė 2,25 % indėlių galimybės palūkanų normą – tiek Lietuvos, tiek Vokietijos, tiek Maltos taupytojams. Tačiau ta viena norma taikoma dvidešimčiai labai skirtingų ekonomikų. 2026 m. gegužės mėn. duomenimis, suderinta infliacija (HICP) Lietuvoje siekė 5,1 %, o Vokietijoje – 2,7 %: 2,4 procentinio punkto skirtumas prie identiškų palūkanų normų.
Tai nėra atsitiktinumas. Pastaruosius ketverius metus Baltijos šalys didžiąją laiko dalį buvo tarp didžiausią infliaciją turinčių bloko narių. Priežastys yra struktūrinės ir vertos suprasti, nes jos paaiškina, kodėl palūkanų mažinimas, Frankfurte atrodantis pavėluotas, Vilniuje gali atrodyti per ankstyvas.
Viskas prasideda nuo vartojimo krepšelio
HICP yra svertinis kainų vidurkis. Svoriai kiekvienoje šalyje skiriasi – jie atspindi, kam ten realiai išleidžia namų ūkiai. O Baltijos šalių krepšelis pakrypęs kaip tik į tas kategorijas, kurios buvo labiausiai nepastovios.
| HICP komponentas (2026 m. gegužė, metinis pokytis) | Lietuva | Vokietija |
|---|---|---|
| Visos prekės (bendroji infliacija) | 5,1 % | 2,7 % |
| Energija | 22,2 % | — |
| Paslaugos | 6,3 % | — |
| Grynoji (be energijos ir maisto) | 3,4 % | — |
Energija yra svyravimų šaltinis. Lietuvos energijos kainos per metus išaugo daugiau nei 20 %, o energija sudaro didesnę Baltijos šalių krepšelio dalį nei turtingesnėse Vakarų ekonomikose. Maistas – jis irgi labiau sveriamas mažesnių pajamų šalyse, kur suvalgo didesnę namų ūkio biudžeto dalį, – sustiprina tą patį poveikį. Kai pasaulinės energijos ir maisto kainos juda, Baltijos šalys juda labiau.
Toliau – vejimosi augimas
Antroji jėga lėtesnė ir pastovesnė – tai konvergencija. Baltijos šalių ekonomikos vis dar veja Vakarų Europos pajamų lygį, o besivejančiose ekonomikose infliacija struktūriškai būna įkaitusi. Kylant našumui prekiaujamųjų prekių sektoriuje, kyla atlyginimai visoje ekonomikoje – įskaitant paslaugas, kur našumo augimą pasiekti sunkiau. Rezultatas – spartesnė paslaugų infliacija (Lietuvoje ji siekė 6,3 %) ir realusis valiutos kursas, kuris stiprėja per kainas, o ne per valiutą, nes nėra atskiros valiutos, kuri galėtų sustiprėti.
Ekonomistai tai vadina Balassos–Samuelsono efektu. Paprasčiau tariant: pajamų laiptais kylanti šalis paprastai turės didesnę infliaciją nei brandi ekonomika, ir tai daugiausia yra sveika. Problema atsiranda tik tada, kai pats negali nustatyti palūkanų normos jai suvaldyti.
O tai ir yra visa esmė
Iki 2015 m. Lietuva turėjo litą ir savo centrinį banką. Šiandien neturi nei vieno – pinigų politika kuriama Frankfurte visai euro zonai, o Lietuvos banko valdytojas yra vienas iš daugelio balsų Valdančiojoje taryboje. Kai 2022 m. Baltijos šalių infliacija peršoko 20 %, nebuvo jokios Lietuvos palūkanų normos, kurią būtų buvę galima reaguojant pakelti. ECB politiką nustato pagal vidurkį, o vidurkyje dominuoja didelės Vakarų ekonomikos.
Taigi viena politikos palūkanų norma beveik pagal apibrėžimą yra per laisva karščiausioms narėms ir per griežta vėsiausioms. Tai kompromisas, kurį priėmė kiekviena narė įstodama: atsisakai nepriklausomos pinigų politikos mainais į stabilią bendrą valiutą ir gilią integraciją su didžiausiais prekybos partneriais. Mažoms, atviroms, nuo prekybos priklausomoms ekonomikoms tai paprastai būdavo vertinama kaip geras sandėris – tačiau infliacijos skirtumas yra matoma, pasikartojanti to kaina.
Į ką atkreipti dėmesį
Skirtumas siaurėja, kai energijos kainos nusistovi, ir platėja, kai jos šokteli, todėl Baltijos šalių rodikliai yra ankstyvas signalas, iš kur kyla euro zonos infliacijos spaudimas. Verta sekti du dalykus:
- Komponentus, ne tik bendrąjį rodiklį. Energijos varoma Baltijos šalių bendroji infliacija greitai nuslūgsta; paslaugų ir atlyginimų varoma ji yra atsparesnė ir ECB svarbesnė.
- Atotrūkį nuo euro zonos vidurkio. Blokui esant ties 3,2 %, o Lietuvai – ties 5,1 %, pats skirtumas yra signalas – tai liekana, susidaranti vienai pinigų politikai susitinkant su dvidešimt neidentiškų ekonomikų.
Duomenys: Eurostatas (HICP, duomenų rinkinys prc_hicp_minr) ir Europos Centrinis Bankas, 2026 m. gegužės mėn. paskelbimo duomenimis. euroflation yra nepriklausomas sekiklis ir nėra susijęs su ECB, Eurostatu ar ES. Niekas čia nėra finansinė konsultacija.